Simas Butavičius burvalte “Utopia“: Palūšė – Nida


Jei pamenate, valtimi žemyn upe keliskart vis pasiplaukiojau Vilniumi, kurį žodžiais (o ne darbais) pritaikyti laivybai jau antras meras antrą kadenciją daro-nepadaro, nuo Valakampių iki mano Lazdynukų, kur gyvenau ant kalniuko, o po to nuo jų jau ir dzimkų keliais plaukiau Nerimi ir iki Kernavės, nors šios vis tik nespėjau pasiekti (liko praplaukti Neries Vingius su jų nuostabiais skardžiais, ir t.t.), ir jau nuo ten teliko tik iki Santakos Kaune.

Vėliau užbaigti numatytą žygį mane sutrukdė ne tik logistikos problema, bet ir asmeninės peripetijos, nors dar 2011-ieji buvo gausūs plaukiojimu ir buriavimu, įskaitant Borjomi Odisėją Egėjo jūroje (informacinę dalį ruošė PR specialistas Karolis Žukauskas, kuris dabartinį merą pyarina bepaplūdiminiais smėliukais kartuvių aikštėje), ir jau vėliau, deja, tik Londone aš plaukiau kanalais ir Temze.

Po to labai apsidžiaugiau, kuomet Saulius Trumpaitis ėmė ir savo “čigoniuke“ Gypsy Girl įveikė 2013 metais sielininkų kelią jau nuo Kauno iki Uostadvario – apie tai galite irgi pasiskaityti čia.

Bet šiemet išvis nutiko džiugesys, bemaklinėjant po visokius instagramus per karantinus.

Nes Simas Butavičius savo pasistatyta burvalte Utopia šiame žemyn upe projekte žygyje įveikė už mudu su Sauliumi gerokai ilgesnį maršrutą, kurio pavydėtų ir jūrų skautai, tokius žygius tautos įjūrinime patys tarpukaryje mėgę – nuo Palūšės iki pat Nidos!

Va pažiūrėkite žemėlapyje, kur Palūšė, o kur Nida, ir primeskite mintimis vandens kelią.

Taip, šių dviejų taškų net kompiuterio ekrane į vieną vaizdą kartu nepavyksta įdėti, kad printscreen čia įmesčiau, nekalbant jau apie tai, kad ir pačiame Google Maps niekas vandeniu “nevaikšto“ ir “nevažinėja“ (todėl aš tokių kelionių fiksavimui turiu rankinį GPS imtuvą, gautą dovanų dar prieš 10 metų, kurį su Valdemaru Chomičiumi kartu žemėlapiais įkroviau, bet čia kita istorija).

Jei nesekėte Instagram Simo stories (šita appso dalis man savo paskirtimi yra, švelniai tariant, beprasmė tuštybė, nes neturi jokios išliekamosios vertės sekėjams iškart jau kitą dieną!), o juk sekti jo trumpus video ten aš jus savo FB paskyroje kviečiau, tai dabar turite progą čia rasti kelionę vis tik įamžintą kitokiu būdu, nes Simui taip ir pasakiau: “nesiskaito“ kelionė atlikta, kol apie ją neparašyta ir nepaskelbta!

Simas pasikuklino: sako, čiukčia ne rašitojas™, kad iki jo jau panašios kelionės būta, ir ji netgi 15min.lt aprašyta, apie ką pats atsitiktinai sužinojo jau tik praplaukęs.

Sakau jam: nieko tokio – vienutininkų tokiame žygyje be tavęs nėra, o ir matai, kaip svarbu išties įamžinti tinkamame tinklaraštyje, o ne kažkokiame žinių portale!

Ir todėl paprašiau detalių apie žygį, kad galėčiau ir jus supažindinti, ir kad šis faktas liktų užfiksuotas internetuose.

Tai, kas yra žemiau yra jo paties parašyta kursyvu. Mano komentarai tik įterpti papildomai, ir visos nuotraukos yra jo – todėl dėl (sic!) © publikuojant kreiptis teks į jį, aš čia panaudos teisėmis teksto iliustracijai skelbiu.


Simas Butavičius: Palūšė – Nida 2020 m.

  • Kelias skaičiais

Maršrutas: Palūšė – Nida (Lūšiai, Šakarvai, Žeimenys, Žeimena, Neris, Nemunas, Atmata, Kuršių marios).
Atstumas: 540 km (tiek nurodo ir 15min šaltinis nuorodoje aukščiau, tai įtariu, kad tikslaus skaičiaus užfiksuoti tik išmaniuoju nepavyko).
Trukmė: 17 dienų (15 plaukimo, 2 poilsio).
Vidutinis greitis: 36 km per parą (vėjo buvo ne visada, o irkluoti, sako, tingėdavęs).
Kelionės pradžia: 2020-09-27.
Pabaiga: 2020-10-13.

  • Burvaltė

Vardas: Utopia
Modelis: Puddle Duck Racer – http://pdracer.com/
Ilgis: 2.52 m
Plotis: 1.25 m
Grimzlė: 0.15 m
Burės plotas: ~5.5 m2
Konstrukcija: Korpusas iš faneros (6 mm šonai, 9 mm dugnas), išorė dengta stiklo pluošto ir epoksidinės dervos kompozitu. Stiebas ir gikas – apvalūs aliuminio vamzdžiai (70×2 mm, 45×2 mm), burė siūta iš polipropileninio tento. Valties priekyje ir gale – sandarūs plūdrumo bakai/daiktadėžės.

  • Apie kelionę:

2019 m., norėdamas išmokti buriuoti, pasistačiau burvaltę. Modelio pasirinkimą lėmė konstrukcijos paprastumas, erdvus kokpitas (telpu miegoti) ir galimybė transportuoti ant automobilio ragų. Kad statyti būtų linksmiau, sugalvojau ir egzotišką tikslą – nuplaukti Utopia nuo Vilniaus iki Nidos.

Visi, matę mano kūrinį, jautė pareigą įspėti – “tik į Marias nesugalvok plaukti!”.

Na, buriuotojai geriau žino, todėl pirmus metus praleidau Dysnų ežere. Utopia plaukė ten, kur jai liepiau, nė karto neišmetė per bortą, ir šiaip, mes visai gerai sutarėme, turbūt todėl, kad nesakiau jai, kokia yra negraži.

Per sezoną įgavau pasitikejimo savimi ir Utopia, todėl ėmiausi vykdyti pirminį planą. Valtis vis dar buvo Dysnų krante, vežti toli tingėjau, tad kelionės maršrutas pasikeitė į Palūšė – Nida.

Apsaugai nuo lietaus pasiėmiau tento gabalą (naktį valtis virsdavo palapinės parodija), apsaugai nuo alkio – trisdešimt tuno skardinių, grikių košės, kavos, batono ir krūvą šokolado, apsaugai nuo nuobodulio – telefoną, švininį akumuliatorių ir automobilinį pakrovėją.

  • Kelionės užrašai:

1-6 dienos

Išvykimo dieną Lūšio ežeras pasitinka 11 mazgų vėju iš rytų. Mano valčiai daugiau ir nereikia – lekiam kaip ant sparnų (suprask, greitis – 4 mazgai).

Trečią kelionės dieną ežerai, po nemenkų klaidžiojimų, lieka už nugaros, prasideda vingiuota Žeimenos upė. Suvynioju burę ir spėlioju, ar sutiksiu kokią neįveikiamą kliūtį. Man pasisekė, kad baidarių sezonas baigėsi neseniai – nuomotojai nuvirtusius per sezoną medžius išpjovę.

Neįveikiamų kliūčių nėra, žmonių taip pat, tačiau matosi, jog ne visiems tokie keliautojai, kaip aš (ar bent baidarininkai) patinka – galvos aukštyje ištemptos vielos su ženklais “stop”, pakrantėje ant baslių pamautos manekenų galvos, dar viena plūduriuoja upės viduryje – visa tai priplaukęs vėlų vakarą, pasijuntu nejaukiai.

(čia įsiterpsiu – man plaukiant Nerimi pro Litexpo “marozai“ prie Šaltūnų jautė pareigą prieš savo mergas pasidemonstruoti, bandydami apmėtyti akmenimis, bet gerai, kad skystukais buvo ir iki vidurio upės nusviesti nesugebėjo, nes plaukiau su mažamete dukra…)

Kelios dienos vienumos gamtoje, o tada sustojimas Pabradėje.

Užgriūva primiršta civilizacija – sportinis jaunimėlis su kažkokiom lazdom, įkalę žvejai, dvidešimt šeštokų picerijoj, rinkimų agitacija, ant šaligatvio – lūžęs bomžas.

Žodžiu, gyvenimas verda, o dar tik ketvirtadienis. Nusiperku picą ir maunu greičiau iš ten – valgau plaukdamas.

* * *

7-9 dienos

Pasiekiu Žeimenos ir Neries santaką!

Vėjas palankus, todėl buriuoju Nerimi iki Pabradės. Buriuoti sunku, nes seklu ir daug rėvų, tačiau apsimoka. Nusprendžiu į Vilnių penktadienio vakarą neplaukti, palaukiu kitos dienos.

Vilnius nuo vandens – negražus ir šaltas, o pasibaigus betoniniams šlaitams, prasideda miegamųjų rajonų chebra, gliaudantys ir gurkšnojantys ant kranto.

Toliau – industrinė zona, valymo įrenginiai. Už jų dar ilgai plaukia putos, riečia nosį ir graužia akis. Vienas senukas žvejoja Neries ir valymo įrenginių išmetamo vandens santakoje. Sako, nieko nepagauna.

(įsiterpsiu: dabartinė ekologinė sostinės nuotekų situacija “džiugina“, kaip matau – man plaukiant “prie Zuoko“ prieš dešimtmetį to dar nebūdavę, ir tik prie Grigiškių šikpopieriaus fabrikas, liūdnai pagarsėjęs savo tarša šiemet Klaipėdoje, turėjo tokį patį nuotekų vamzdį į Nerį, kur “niekas nemato“ – visiškai kaip iš sovietinio multiko apie Kūlverstuką ir jo draugą krokodilą Geną…)

Lyja, nyku, bet vakare plaukiu per Neries regioninį parką, pakyla vėjas iš nugaros ir temstant buriuoju per didžiausias, bent jau mano kely, Neries rėvas. Užšoku ant akmenų – ištempia vėjas. Gera adrenalino dozė, tačiau reikia eiti miegoti, nes buriuoti naktį čia – pavojinga.

(įsiterpsiu: man su pripučiama pašokinėti ten buvo savotiškai smagu, bet šitas rėvas dar sielius plukdę dzimkos keikdavę – apie tai rašęs ir laivadirbys Simas Knapkis čia)

Kelionėje keliuosi 7 val., einu miegoti 20 val. Visą laiką valtyje, visą laiką plaukiu. Diena trumpėja, oras vėsta, ir ateina lietūs.

Prieš Jonavą tvirtai prisirišu stiebą ir einu miegoti, naktį vairuoja Utopia. Atsitrenkiame į Jonavos geležinkelio tiltą, kelis akmenis, bet valtis susitvarko pati – pramiegu 32 kilometrus.

* * *

10-13 dienos

Neries ir Nemuno santaka labai akmenuota. Iš anksto žinau, kad pasikabinsim ant akmenų.

Žiūrovų nedaug, tad, truputį pabraidžiojęs ir pasimakalavęs už P. Vileišio tilto, išplaukiu į Nemuną. Pasitinka ženklas “Vidaus vandenų kelio pabaiga”. Vadinasi man – pradžia.

Ten, kur navigacijos ženklai šviečia – naktį irkluoju. Ten, kur nešviečia – veda Utopia, o aš miegu. Greičiausiai joks laivas čia naktį nesirodo, bet, dėl visa ko, miegu atvirom ausim.

Prieš įplaukiant į LT-RU pasienį, skambinu pasieniečiams.

Mane stebi per kameras ant bokštelių – jais nusėtas visas Lietuvos krantas. Kitame krante bokštelių nėra, matyt, niekas ten ir nesiveržia.

Priplaukia pasieniečių kateris, patikrina dokumentus, linki sėkmės, nesušalti, ir pažada priplaukti, jei bus kokia bėda. Prie valties nesikabinėja, tik keistai pažvelgia į akumuliatorių – klausia, ar žvejoju.

Plaukiant pro geležinkelio tiltą į Kaliningradą, iš būdelių pakyla abiejų šalių pareigūnai, susitinka tilto viduryje ir surėmę pečius stebi mane ir Utopia pro žiūronus.

Suartinom dvi tautas, mąstau, ir mojuoju. Atmoja tik rusas.

(įsiterpsiu: nes už rusus jų sieną saugo lietuvių pasieniečiai, iki šiol nesuprantantys, kam ir kodėl dirba, ir gal dar iki šiol lakantys mūsų “jevrožopos“, kaip jie sako, Klaipėdos baruose su rusų “kolegomis“, kurie šiaip yra pavaldūs buvusiai, nors buvusių ir nebūna, KGB; bei Kuršmarėse nelaimės ištiktus ant vandens laivininkus, užneštus vėjo ir bangų į pasienį, bauduojantys kaip pažeidėjus Rusijos (sic!) sienos…)

Jei Palūšėje žmonės į kelionę reagavo su entuziazmu, palaikymu ir net šiokiu tokiu pavydu, Panemunės žvejai išvadina Utopia gelda, lažinasi iš mano mirties ir siūlo pasitikrinti sveikatą, jei pakeliui bus koks medicinos punktas.

(įsiterpsiu: Simas pajuokavo, kad žvejai surusino vardą į Utopi – rus. “paskandink“…)

* * *

14-15 dienos

Rusnė, ir įveiktas pasienis!

Pagaliau niekam nepranešęs galiu lipti į krantą pasipildyti atsargas.

Maniau, kad pasieksiu Kuršių marias dar šviesoje, bet vėjas kažkaip pučia į nosį. Lėtai kasuosi Atmata irklais.

Jungdamas laidus prie akumuliatoriaus sumaišau spalvas ir sudeginu telefono pakrovėją.

Telefonas išsikrauna. Prie Uostadvario burė atsivynioja nuo stiebo ir nukritęs gikas trenkia per galvą – beveik nusprendžiu, kad tai ženklas man sukti į Miniją, tačiau plaukiu toliau.

Marias pasiekiu sutemus. Pučia 13 mazgų pietvakarių vėjas (įsiterpiu: Kuršmarėse šis vadintas aulaukiu, pilviniu arba šakšiniu nuo Saksonijos, ir kartais dėl to vokietiniu) – nepalanku. Bangos nemažos, o tokiame laivelyje ant jų – kaip skalbimo mašinoje. Tolimesnių buojų šviesų nesimato, pradeda lyti, todėl nuplaukęs kokį kilometrą apsisuku ir grįžtu į Atmatą – tokiomis sąlygomis plaukti į Nidą būtų kvailystė, bet apsiuostyti mariose – galima.

Šiaip ar taip esu permirkęs iki siūlo galo, todėl naktį sėdžiu melduose, toliau šlampu ir galvoju, ką daryti.

03:00 išplaukiu pasidairyti į marias dar kartą. Vėjas dabar iš pietų (kitaip tariant, dabar jau pietvis arba launagis), todėl smagiai skrieju buku beidevindu (paaiškinu neburiuojantiems skaitytojams – tokia burvaltės įvėjinė kryptis; mažiau, t.y. ne taip aštriai, nei kaktomuša prieš vėją).

Šįkart nuplaukiu šiek tiek toliau, iki 30-tos buojos, bet bangos bando apversti valtį, o aš nežinau – toliau bus geriau, ar blogiau.

Nerizikuoju ir vėl grįžtu į savo meldus laukti ryto. Saulei tekant jaučiu, kad oras pasitaisė, marios nebeošia. Žinau, kad šiandien – mano vienintelis šansas pasiekti Nidą, nes vakare kils stiprus vėjas. Bangos šiek tiek aprimusios, todėl 08:00 išplaukiu.

Juokas, žinoma, bet man Nida – didelis tikslas.

Pasiekiu ją per 4 valandas. Taikau į supiltą paplūdimį, palieku Utopia ilsėtis po medžiu ir einu į pirmą pasitaikiusį namą prašyti kambario. 

Šeimininkas žiūri šiek tiek įtariai ir klausia, kur ta Palūšė. Paaiškinu. Kambarį duoda.


O aš savo ruožtu Simą pasveikinsiu šį tikslą pasiekus!

O dar jo pasakojimą papildysiu pasakydamas, kad tokia kelionė rudenį reikalauja dar ir “jaunų kaulų“, kad miegotum gryname ore ir prie vandens (ar net – ant vandens). Neimant domėn oro ar supimo, bet buriuotojai savo laivėse dažnai turi bent jau kemperio lygio (dvi žvaigždutės) komfortą, kai tokie vandens turizmo entuziastai tenkinasi tik palapine nuo vėjo ir lietaus (viena sąlyginė žvaigždutė).

Kam atrodo, kad tai menkniekis – siūlau praplaukti nors pusę tiek, kiek nuplaukęs Simas.

Ypač, kai gerą gabalą kelio Nemunu būtina dar ir biurokratiškai iš anksto (!) derinti, ir vyksta su perdėta pasieniečių priežiūra – ne rusų, o mūsų!

Žiūriu, nieko nepasikeitė nuo Sauliaus plaukimo. Ir kai Simui, sustojus nakvynei ir prisidavus pasieniečiams, kad čia nakvos, apsižiūrėjus taip prireikė geresnio mobilaus interneto ryšio, tai jis net nusprendė nebeperplaukti į kitą vietą, nes teks ir vėl aiškintis su pasieniečiais, kurie akylai taip stebėjo šį “potencialų pažeidėją“ – jiems irgi nesuprantamas toks noras tokiu metu keliauti: kaip tai keliauti? Ką reiškia keliauti?! Kaip tai šiaip sau va imti ir keliauti???

Jiems tai – tik saugotina siena, ir kuo labiau patys saugo, tuo labiau sau svarbesniais atrodo.

Jei tai būtų koks jūros sąsiauris tarp dviejų skirtingų šalių ir jų krantų, tai išvis gal su konvojumi lydėtų (arba antai atsiviję sušaudytų kaip anuos kanadiečius jankiai, kur rašiau), nes kam tos tarptautinės konvencijos, žinia, apie teritorines jūras ir laisvai prieinamus sąsiaurius… Lygiai taip tarptautinis laisvai naudotinas Nemuno gabalas? Baikite, nemanau! ©

O dar ir vandens maršrutas, ne tik laivybai sužymėtasis Nemunas, yra nepritaikytas jokiam masiniam baidarių turizmui, kaip tai yra kokioje Ūloje, ir kai net čiabuviai į visus atplaukiančius pas juos upe žiūri kaip anuomet į vikingus, kurie atėjo atimti jų turto ir mergų. Net labai laimingai baigėsi, kad Simui jo Utopijos ar bent daiktų iš jos nenukniaukė, kai tas nueidavęs į miestelį kokios nors picukės.

O juk galėtų būti tose upėse viskas gerokai paprasčiau ir komfortiškiau, tiesa?

Gal dar bus. Gal rajonų savivaldybės susipras, kokį gamtoje turtą realiai turi ir ko visiškai neišnaudoja – na, ne betoninės trinkelės, aišku, atkato į kišenę neįsidėsi, tai…

Kitąkart gal paburbėsiu dėl burvalčių (ne)buriavimo Lietuvoje, bet dabar – pasidžiaukime Simo kelione ir jo pasiekimu net ir tokiomis sąlygomis, nes, prisipažinkime, gal nelabai jo kelionę patys gi atkartotume…

Ahoy!

Komentarų: 7

Parašyk atsiliepimą čia:

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.