Kartais nežinai tik kaip, o ne ar

Jei kam įdomu, kaip baigėsi tas netikėtas pasiūlymas pakeisti gyvenimą, tai atsakymas, manau, yra aiškiai išreikštas šiose tezėse žemiau.

(radau per draugus FB Try Life)

Taip, klausimas man yra ne “ar“, o tik “kaip“. Ir vakar naktį gavau patvirtinimą – kitiems metams. Kalėdos ankstyvos šiemet.

Aišku, laimė ne piniguose, o jų kiekyje, bet jei gauni dykai ir dar kažkiek primoka, už ką tuos pinigus leistum, tai argi dvejotum? Visi pasiteisinimai, kodėl atsisakyti nori, atrodo lėkšti ir be reikalo eikvojantys tik laiką, kurio šioje ašarų pakalnėje lieka vis mažiau, ir jis tirpsta vis greičiau, tarsi prieš galą išsivyniojantis tualetinio rulono gabalas.

O jei tas kelias veda į balą sūrią ne nuo ašarų, bet silkių, kurios ten plaukioja? O dar jie sako, kad dirbk tai, ką išties mėgsti, nors cinikas manyje ir šaiposi, kad jei hobį paversi darbu, tai liks tik darbas ir neliks jokio hobio.

Vadinasi, dabar lieka sudėlioti planą, kaip tą pasiekti. Ne pirmas kartas. Blogiausia, kas gali nutikti, tai man nepasiseks (ar pirmą kartą gyvenime, o kariamas ir šuo pripranta), ir aš grįšiu ten, kur esu dabar. Daugiau minusų nematau, nes ot tai nuostolis, kad britu netapsiu pagal pasą – išmoksiu gitara pagroti Zauerveiną tuomet!

Iš mažiausių (!) privalumų: saulė ištisus metus, jūra vietoje vonios, vėjas burėse, sveikas maistas (šviežios jūros gėrybės). Pabundi darbe.

Net jei aš dabar sapnuoju, bet sapnas vis tiek puikus.

Sunkiausia save įtikinti, kad nemiegu.