Darau, blė

Ką gi, metai užsibaigė visai neblogai, ateinantys laukia irgi neblogi (tikiuosi), o gruodžiui prisėdau pageiminti – greičiausiai biškį pratęsiu ir sausį.

Tie, kas Skyrimą žaidžia jau nuo pat jo atsiradimo pradžių – galit man pavydėti pirmakarčio žavesio ir džiaugsmo. Aš prie jo prisėdau pirmą kartą gyvenime vos prieš mėnesį. Aišku, iškart prie Anniversary Edition. Mano naujas kompas su integruota grafika jį puikiai paveža. Nesu iš tų nukvakusių geimerių, kuriems 100 fps yra jau „žemas“. Man ir 30 per akis.

Tikrai fainas žaidimas, nors ir senas. Bet koks skirtumas, kad jis senas – gražus ir įdomus.

Witcher man galit nesiūlyt žaisti – bandžiau, visiškai nepatiko. Ten jau per kosmosas su visom subtilybybėm, kad ir kilometriniais aprašymais apie lošimo kauliukais strategiją – niou.

Šių metų pradžioj minėjau, kad skaitysiu mažiau knygų – pernai pervariau 40. Tad šiemet tikrai paskaičiau kiek mažiau – 33. Tiesa, daugiau suklausiau, nei perskaičiau – pirmi tokie metai. Kadangi klausymą galiu derinti su krūva kitų veiklų, kurios suėda daug laiko, tai toks skaitymo būdas man labai priimtinas. Audio is the new paper. Angliškai klausau jau be problemų, suklausiau kelias literatūriškai sudėtingas knygas – tačiau apie jas po Naujų laukite knygų krūvelių apžvalgose.

Kaip ir sakiau, turėjau planų dalį laiko nuo skaitymo panaudoti kažkur kitur. Panaudojau. Bet visiškai ne taip, kaip planavau, cha cha. Žmogus planuoja, o kažkas ten juokiasi. Šiaip tai juokiuosi aš pats, nes, nu, faina.

Nemažai laiko suėda sportas. Šiuo metu per savaitę įvairioms sportinėms veikloms skiriu apie 12 valandų. Tai žvėriškai daug, kaip mėgėjui. Tačiau daugiau kaip pusę tų veiklų galiu derinti su knygų klausymu. Dabar, žiemą, nevažinėju vienaračiu, o pasistačiau savo taip ir neparduotą dviratį į rėmą ir jį minu sandėliuky. Mindamas klausausi knygų, sužiūrėjau Foundation serialą ir dar žiūriu mokomuosius ispanų kalbos kursus.

Taip, šiemet nuo rugsėjo pradėjau mokytis tris naujas kalbas: dvi žmonių ir vieną programavimo. Žmonių kalbas mokausi gausiausiai su Duolingo, taip pat apsipildamas save atitinkama muzika, adaptuotais pradinukams podkęstais ir vaizdo įrašais. Į 2022-ųjų pabaigą tikiuosi pradėti skaityti kokią nors knygą ispaniškai. Dabar esu nusižiūrėjęs La tía Julia y el escribidor. Tai – gan drąsus planas, tačiau kadangi esmi užsispyręs, gali kažkas ir gautis.

Mano tikslas yra gerai išmokti ispanų kalbą, kiek tik tai pavyks. Anglų ar rusų kalbų lygio, be abejo, nepasivysiu, bet noriu galėti susikalbėti, laisvai suprasti ir bent apylaisviai skaityti. Antra kalba, kurią mokausi, – brolių lenkų. Jai tokių didelių tikslų neturiu, labiausiai noriu prasiplėsti žodyną ir įgyti daugiau išgyvenimo įgūdžių, kad galėčiau Lenkijoj prasisukti ir jaustis saugiau. Kažkiek aš tos kalbos jau moku, pirminis testukas parodė, kad ne taip ir mažai, bet sunkiausia su žodynu ir gramatika, kurią instinktyviai pritempinėju prie rusų – o tai daug kur visai netinkama.

Prie kalbų apsitvarkiau savo Linux klaviatūrą. Vietoj paprastos anglų įsidėjau English International + AltGr Deadkeys. Tad su AltGr dabar galiu surinkti tiek visas ispaniškas raides, tiek dar visą krūvą kitų. Standartinė lietuvių kalbos klaviatūra su AltGr trumpiniais padeda surinkti visas lenkiškas raides, nors ne visas patogiai.

Trečioji kalba yra JavaScript. Padariau su ja nemažą darbą, bet daugiau iš bendro išsilavinimo ir pavyzdžių. Kad įgyčiau daugiau know-how, per akciją nusipirkau Udemy kursą, kuris man pasirodė gan neblogas. Visa tai galima išmokti ir nemokamai, be abejo, tačiau susisteminta vienoje vietoje informacija tikrai verta tų kelių eurų – juokinga, kai pagalvoji.

Tiesa, prieš kalbų mokymąsi buvau sugrįžęs prie senos meilės – žemėlapių. Gerą pusmetį, visą pavasarį ir vasarą, terliojausi su OpenStreetMap. Laksčiau po miškus tiek mašina, tiek dviračiu (kartais ir vienaračiu, bet pravažumas ne visur toks, kokio reikėjo) ir paišiau visokius keliukus, peržiūrinėjau esamus. Užsiroviau kartą miške ant širšuolų lizdo ir gavau septynis gylius – penkis į galvą ir porą į kaklą. Pasakysiu paprastai: skaudėjo žvėriškai ir niekas nepadėjo, tik laikas. Bet beveik visa diena agonijos yra nelabai malonus reikalas. Skausmas, kaip gerai apsideginus. Džiaugiausi, kad nebuvo jokios alergijos, nors adrenalinas buvo tiek užkilęs, kad biškį užvežė. Užtai pagalvojau, kad keliaujant vienam į mišką reikėtų vežtis ir epinefrino (t.y. to paties adrenalino) ar (netgi geriau) deksametasono (t.y. kortikosteroido) ampulę. Apskritai, tai toks daiktas, kuris haikerio ar kito valkatos vaistinėlėje privalomas.

Dar prie ateinančių metų planų yra ir japonų kalbos gaivinimas, kurią jau esu smarkiai primiršęs – paskutinį kartą Japonijoj buvau 2009-aisiais. Bet yra planų į ten grįžti. Tad kai pasieksiu tam tikrą lygį su lenkų kalba, kuris mane tenkins, imsiuos ir šviežinti japonų. Lenkų kalbai kol kas žadu skirti pirmą pusmetį (plius jau pora mėnesių šiemet). Paskui tarp lenkų ir japonų tiesiog bandysiu balansuoti laiką, nes, kaip minėjau, tai nėra aukščiausias prioritetas.

Ateinančiais metais taip pat ruošiuosi bent iš dalies pažiūrėti seną, bet gerą, serialą Fringe ir, galbūt, The Witcher. Na, ir į pabaigą, jei spės išeiti, antrą Foundation sezoną.

Vasarį sukanka 42 metai, tai būtinai per gimtadienį bėgsiu maratoną. Kaipgi kitaip?! Tik jokių ten PR nebandysiu gerint, risnosiu sau miškais (jei oras leis) ramiai, su pasimėgavimu. Vasarop bandysiu 50 km ultrą. Sakiau, gal su pasėdėjimais po pušele kas 10 km, bet treneris nusprendė, kad apsieisiu ir be pušelės – bent jau kiek nuo jo priklauso. Taigi bus matyt.

Taip pat apsisprendžiau įsigyti ir 36″ vienaratį – didžiausią serijiniu būdu gaminamą ir su pripučiamu ratu. Šiaip visai buvau nusižiūrėjęs ir 36″ dviratį True Bike, bet visgi ne tiek man dviračio reikia, užteks ir 29″-uko, kai prisiruošiu pasikeist. Kadangi vienaračių sportas daug pranašesnis už dviračių (čia konkrečiai kalbant apie sporto poveikį kūnui, o ne greičio/nuotolio/pravažumo parametrus), tai prioritetas lieka vienam ratui.

Jau buvau beveik pasiryžęs atsinaujinti savo Forerunner 945 į tuoj tuoj pasirodysiantį Fenix 7. Pagrindinis noras buvo didesnis ekranas. Bet žmona biškį velnių davė, paskui pats prisėdęs susimąsčiau: rimtai, o nafig? Laikrodžiui pora metų. Kol kas tarnauja puikiai. Ekrano dydis labiau reikalingas žemėlapiams, bet visgi aš ne tiek daug haikinu, kad to nuolat prireiktų. Nuo to, kad ten Fenix greičiausiai turės dar daugiau visokių įžvalgų, tiuningų ir kitų sveikatingumo bei našumo parametrų, aš pats geriau/greičiau bėgti ar važiuoti nepradėsiu. Tad greičiausiai palauksiu Fenix 8 ar 9 (jei Garminas vėl nuspręs skaičiuką peršokt). Na, arba jeigu mano Forerunneris dėl kokių nors priežasčių neišgyvens pakankamai ilgai.

Šiemet ir visai padoriai pakeliavom. Buvom vieną kartą su savo mašina Nicoj ir aplink, du kartus Ispanijoj. Antrą kartą į Ispaniją keliavom jau po kelias savaites pasimokę ispanų kalbos, tad teko tas juokingas pradines žinias ir praktikoj pritaikyti – jausmas labai geras. Net ir su tom keliom nuobirom galima nemažai nuveikti. Tiems, kas mokęsi prancūzų, ispanų kalba turėtų būti iš viso muy fácil.

Dar iš ateinančių metų planų yra pasikeisti vieną mašiną, nes paveldėtas santafui jau visai baigia supūti. Greičiausiai ieškosiu Toyota C-HR. Električkos kaip ir norėčiau, bet kaip ir nėra finansinio pagrindo. Kai automobilių kainos susilygins, tada nebus ir kalbų, kad električka geriau, bet kol kas dar ne. Nekraunami hibridai man patinka, nes spaudi stabdį ir viduje žinai, kad tas spaudimas kažkiek grįžta į bateriją. Iš pradžių buvau susižavėjęs ir kraunamais, bet draugas elektrikas apšvietė, kad nesąmonė finansiniu požiūriu. Šiaip būtų tobula koks smulkus dyzeliukas su 2 l/100 km, bet „dyzelių atgimimas“ pasirodė esąs visiškas burbulas.

Dar, regis, pavyko užbaigti statybas. Šiemet pagaliau įsirengėm planuotą terasą su stogeliu. Tad dabar jau lieka normalus gyvenimas su smulkiais buities patobulinimais. Ši dalis džiugina, nes kiek gi galima tas vasaras pardavinėti.

Ką gi, tiek šių metų, žiūrėsim kas gausis iš planų ir naujų polėkių kitįmet.