Amžiaus tarpsnyje nuo 20 iki 64 metų net 30 proc. vyrų ir 9 proc. moterų turi priklausomybę nuo alkoholio, o žemiau skurdo ribos gyvena per 20 proc. Lietuvos šeimų. Tačiau tokiame skaudžiame socialiniame fone, neatsižvelgiant nei į Lietuvos Konstitucijos nuostatas, nei į tarptautinius šalies įsipareigojimus, vis dar nuolat eskaluojamas klausimas dėl abortų uždraudimo. Kodėl siekiu uždrausti abortus moteriai norima atimti teisę pasirinkti? Nei demografinių problemų, nei moralinių dilemų abortų draudimu visuomenė neišspręs. Vietoj abortų draudimo su retomis išimtimis reikia siekti, kad abortų realiai reikėtų tik su retomis išimtimis. Tam reikia švietimo ir ugdymo, taip pat ir lytinio, šviečiant visuomenę apie kontracepcijos galimybes ir užtikrinant jos prieinamumą, teikiant paramą vaikus auginančioms šeimoms ir asmenims. Tokių priemonių efektyvumą liudija ir sistemingas abortų skaičiaus mažėjimas (nuo 1991 m. Lietuvoje nuo 70 proc. nėštumo nutraukimo atvejų sumažėjo iki 20 proc.), gimstamumo augimas bei kitų valstybių, kaip Skandinavijos, patirtis, kur abortų yra ypač mažai, o gimstamumas – tarp aukščiausių Europoje.

Todėl stebina ir tai, kad Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekto sumanytojai ypač karštligiškai siekia pirmiausia apsaugoti embriono teises, bet paprastai pamiršta ne tik moters teises, bet ir jau gimusio vaiko poreikius ir interesus. Pati esu mama, užauginusi tris dukras, ir senelė, gausiame anūkų būryje besidžiaugianti ir viena anūke. Esu moteris, vaikus auginusi bestudijuodama, ir suvokiu visą vaikų auginimo ir vertybių ugdymo juose atsakomybę. Kiekvienas vaikas turi būti laukiamas ir norimas, juo turi būti tinkamai psichologiškai ir materialiai pasirūpinta jam gimus, kad jis užaugtų visavertė ir pasitikinti savimi asmenybė. Visuomenės vertybinės nuostatos nepasikeis, uždraudus abortus, bet būtų ieškoma neteisėtų būdų juos nutraukti, nes ten, kur yra paklausa, būna ir pasiūla. Nuo nelegalių abortų pasaulyje miršta apie 13 proc. nėščiųjų. Legalūs abortai taupo visuomenės sveikatos palaikymui skiriamas lėšas, nes padeda išvengti skaudžių pasekmių moters sveikatai dėl nelegaliai atliktų abortų. Kita labai skaudi abortų uždraudimo pasekmė – moters teisės į privatų gyvenimą ir kūno neliečiamumą – tai apima asmens autonomiją, fizinį ir psichologinį vientisumą – pažeidimas. Užsimezgęs vaisius yra visiškai priklausomas nuo moters kūno, todėl tik privataus gyvenimo sferai priklauso nutraukti nėštumą ar jį tęsti. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) ne sykį yra pasisakęs, kad svarbu užtikrinti sąžiningą balansą tarp moters interesų ir būtinybės apsaugoti vaisių, tačiau moters sveikatai ir privačiam gyvenimui teikiamas prioritetinis dėmesys. Nėščios moters privatus gyvenimas yra glaudžiai susijęs su besivystančio vaisiaus, o teisės aktai, reguliuojantys nėštumo nutraukimą, prilygsta valstybės įsikišimui į moters privatų gyvenimą. Tačiau moterys taip pat turi teisę į lygias galimybes dalyvauti valstybės gyvenime ir, žinoma, laisvai ir atsakingai spręsti dėl vaikų skaičiaus, jų gimimo laiko ir laikotarpio tarp gimimų. Abortus draudžiantis įstatymas pažeistų ir lygių galimybių principus įvairiausiose gyvenimo srityse, nes turtingesnės, savarankiškos, nepriklausomos nuo vyro valios moterys turėtų apsisprendimo teisę – jos galėtų pasidaryti abortą kaimyninėje šalyje. Tuo tarpu neturinčios tam finansinių galimybių, patiriančios psichologinę ar seksualinę vyro prievartą, būtų diskriminuojamos dėl savo socialinės padėties. Socialinės pasekmės taptų niūresnės, nes didėtų socialinę atskirtį išgyvenančių šeimų skaičius, daugėtų vaikų bedarbių šeimose. Statistika rodo, kad šeimose, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu ar smurtaujama, pasirinkimas gimdyti ar ne dažnai priklauso nuo šeimos finansinės padėties bei moters padėties šeimoje. Psichologai prognozuoja, kad, jei būtų priimtas toks įstatymas, labai tikėtina, jog po 16–18 metų padaugėtų kriminalinių nusikaltimų, nes nelaukti, nemylimi vaikai, taip pat vaikai, augę socialiai pažeidžiamose šeimose, būtų linkę neigti visuomenės taisykles. Taip abortų draudimas atsigręžtų prieš visus visuomenės narius. Ar ne geriau todėl auginti lytiškai išprususią kartą, kad abortų prireiktų labai retai? Uždraudę abortus savo šalyje, tik skatintume abortų turizmo plėtrą, nes tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys laisvą paslaugų teikimą, leidžia tai daryti. Abortai taptų reklamos objektu – populiarėtų abortų paslaugas teikiančių klinikų kaimyninėse šalyse reklama, o tuo pačiu būtų reklamuojamas ir pats abortas. Jau šių dienų statistika skelbia, kad Airijos moterys vyksta į Angliją, Lenkijos – į Vokietiją. Anglijos klinikose didžiausias darančių abortus pacienčių skaičius yra lenkiškomis pavardėmis. Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos ir Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų siūlomas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas prieštarauja ir Lietuvos Konstitucijai, kur įtvirtinta, kad žmogaus asmuo ir privatus gyvenimas yra neliečiamas, o įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į garbę ir orumą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias konstitucines normas, konstatavo, kad „asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamumas. Įstatymai turi užtikrinti, jog žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinė raišką“ (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Derėtų pastebėti, kad įstatymo projekte pateikiamas siūlymas kartu su abortų draudimu vystyti įvaikinimo institutą yra diskutuotinas motinystės ir tėvystės, kaip Konstitucinių vertybių, požiūriu. Ar projekto rengėjai mano, kad tokiu atveju, kai tėvai yra nepajėgūs išlaikyti, pvz., ketvirto vaiko, jie turėtų jį „atiduoti“ įvaikinti? Tokios praktikos nėra jokioje šalyje. Tėvystės pareigų „perleidimas“ kitiems asmenims negalimas nei pagal tarptautinę, nei pagal nacionalinę teisę. Dar kitas ypač jautrus aspektas. Lietuvoje paauglių abortai sudaro 8-9 proc. visų abortų, o gimdymai – apie 6 proc. visų gimdymų. Siūlomas įstatymas pažeistų ir Lietuvos ratifikuotą Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Remiantis pateikto projekto nuostatomis, „nepilnametėms moterims“ ne tik būtų taikomas bendras nėštumo nutraukimo draudimas, numatant tik dvi išimtis (grėsmės gyvybei ir išprievartavimo atvejais), bet būtų nustatomos ir papildomos nėštumo nutraukimo sąlygos, tokios kaip privalomas teismo sprendimas. Tai dar labiau apsunkintų nepilnamečių merginų situaciją, psichinę būklę, galimybes saugiai nutraukti nėštumą. Uždraudus nėštumo nutraukimą, paauglės būtų priverstos nėštumą išnešioti. Kadangi paauglės organizmas nėra fiziškai pasiruošęs, visiškai subrendęs, mirties tikimybė per nėštumą ar gimdymą yra dvigubai didesnė nei vyresnei moteriai. Mergaičių iki 15 m. mirties tikimybė yra didesnė net penkis kartus. Remiantis Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatomis, asmuo iki 18 metų yra laikomas vaiku, kuriam būtina ypatinga apsauga. Turime suvokti, kad ne tik dėl nėštumo nutraukimo, bet ir dalyvaujant teisminiuose procesuose. Gaila, bet Seime yra tik kiek daugiau nei 20 proc. moterų, kurios drąsiai gali pareikšti savo nuomonę, tačiau tai ne dauguma. Nuoširdžiai stebina tai, kad svarstant įstatymo projektą, už abortų draudimą dažniausiai pasisakydavo vyrai. Matyt, senoji patriarchalinė tvarka, kuomet moteris buvo tik paveldėtojų gimdytoja ir raktininkė, prižiūrinti ūkį, dar kitaip vadinama „balta galva“ (nuometuota) labai gaji vyrų pasąmonėje. Viename pažangiausių senųjų teisinių dokumentų – jau pirmajame Lietuvos Statute buvo įvardijamos moterų teisės, kurios laikui bėgant kito, leido dalyvauti rinkimuose ir pan. Civilizacija koreguoja vertybines nuostatas, o norėdami laikyti save civilizuotais, privalome jų laikytis. Gerbiu kolegas Seimo narius, bet galiu leisti sau daryti prielaidą, kad jie moterį vertina kaip sekso objektą ar inkubatorių, pamindami prigimtines moterų teises spręsti šį klausimą pačioms. Vyrui ir moteriai šiandienos įstatymai laisvai leidžia pasirinkti vienas kitą santuokai, leidžia išsiskirti, bet kodėl norima neleisti patiems spręsti kaip gyventi, auginti vaikus? Deklaruojame, kad į šeimos gyvenimą kištis negalima, bet įstatymo projekto rengėjai neatsakingai primeta valstybei pareigą spręsti tai, kas turėtų būti vadinama sakralia šeimos erdve. Tikiu, kad mūsų visų pastangomis iki bus Seime svarstomas šis projektas nurims aistros, situacija bus įvertinta objektyviai, nuomonės pasikeis. Siūlomas įstatymas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Lietuvos Konstituciją ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Manau, kad šis įstatymas Lietuvai nereikalingas, ir jei būtų priimtas, turėtų neigiamų pasekmių visuomenės raidai.